Apie liną Lietuvoje žinome daug. Atpažįstame jo faktūrą, suprantame, kodėl vienas lininis audinys šiurkštesnis, kitas – minkštesnis, kaip jis glamžosi ir kaip keičiasi dėvimas. Linas yra mūsų kultūros, buities ir tekstilės tradicijos dalis. Tuo tarpu su šilku – kitaip.
Istoriškai šilkas – retas svečias Lietuvoje, pirmą kartą pasirodęs kunigaikščių rūmuose XIV a. pabaigoje ir dar kelis šimtmečius iš ten plačiau nepasklido. Palyginimui Europą jis pasiekė dar prieš mūsų erą senovės Graikijoje, o VI a. buvo pradėtas gaminti Bizantijos imperijoje iš šilkaverpių kiaušinėlių, atvežtų iš Kinijos. Šilkas Lietuvoje niekada nebuvo kasdienis audinys. Jis buvo retas ir brangus. Jį daugiausia dėvėjo valdovas, jo aplinkos žmonės, didikai ir turtingiausi miestiečiai. XVI amžiuje šilkas į Lietuvą keliavo iš Italijos miestų, Florencijos, Venecijos ir Genujos.
Tuo galima paaiškinti, kodėl lietuviai neturi šilko pažinimo tradicijos. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, ji tik dabar pradeda formuotis. Daug kam dar netgi sunku atskirti šilką nuo sintetinių audinių, kurie sukurti taip, kad būtų į jį labai panašūs. Deginimo testas – šilkas sudega, kaip popierius, o sintetika apsilydo – menkai tepadeda, nes negi deginsi naują daiktą, kad įsitikintum, ar jis tikrai šilkinis? Belieka pasitikėti užrašais ant etikečių. Teoriškai jie neturėtų klaidinti. Bet tai dar toli gražu ne viskas, ką tikrai verta žinoti apie šilką.
Šilkas – tai audinio sudėtis, bet ne kokybė
Kai perkame šilkinę skarelę, palaidinę ar suknelę, retai kada pasidomime, kokios kokybės yra audinys. Etiketėje besipuikuojantis užrašas „100 % šilkas“, arba „Grynas šilkas (Pure silk) visiškai nieko nepasako apie šilko kokybę. Šis užrašas nurodo pluošto sudėtį, bet ne jo kokybę.
Šilkas yra natūralus baltyminis pluoštas, gaunamas iš šilkverpių kokonų. Vienas labiausiai vertinamų yra šilkmedinio šilkverpio (Bombyx mori), arba mulberry silk, šilkas. Jo pluoštas gali būti itin plonas, ilgas ir tolygus, todėl iš jo galima išausti glotnų, lengvą, tačiau kartu tankų audinį. Tačiau net ir mulberry silk gali būti labai skirtingos kokybės.
Kinijoje, turinčioje seniausią pasaulyje šilko gamybos tradiciją, kokybė vertinama dar kokono ir žaliavinio šilko stadijoje. Vertinamas siūlo tolygumas, defektai ir kitos savybės, nuo kurių priklauso, kokį audinį vėliau bus galima išausti.
Skirtumas prasideda nuo žaliavos
Aukštesnės kokybės kokonai leidžia gauti ilgą, ploną ir tolygų šilko siūlą. Iš jo galima išausti vientisą, glotnų ir gražiai šviesą atspindintį audinį.
Pigesnei produkcijai gali būti naudojama žemesnės kokybės žaliava ar mažiau tolygus šilko pluoštas. Audinys vis tiek gali būti 100 % šilkinis, tačiau jo pojūtis, paviršius, kritimas ir ilgaamžiškumas bus kitokie.
Svarbu ir kiek šilko yra pačiame audinyje. Retesniam, lengvesniam audiniui reikia mažiau žaliavos nei tankesniam ir kokybiškai išaustam. Šilko audinių svoriui apibūdinti tradiciškai naudojamas matas momme (mm). Didesnis momme skaičius paprastai reiškia sunkesnį ir tankesnį audinį. Šį skirtumą dažnai galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti rankomis.
Kodėl vienas šilkas gražiai krenta, o kitas atrodo nuolat susiglamžęs?
Tai vienas lengviausiai pastebimų kokybės skirtumų. Gerai išaustas, skarelei tinkamo tankio šilko audinys yra plastiškas. Jis lengvai juda, gražiai krenta, formuoja minkštas klostes ir surištas natūraliai prisitaiko prie kūno. Retas ar prastesnės kokybės skarelėms naudojamas šilko audinys, nors jis yra plonas ir lengvas, rankoje gali atrodyti standesnis, sausesnis, ne toks plastiškas. Užuot kritęs minkštomis klostėmis, audinys linkęs lūžti aštresnėmis linijomis. Surištas jis ne taip gražiai gula, prasčiau išlaiko norimą formą. Prastesnės struktūros audinys gali greitai įgauti daugybę smulkių raukšlių ir lūžio linijų. Todėl drabužis ar skarelė, net kai nebuvo stipriai suglamžyti, gali atrodyti taip, tarsi ką tik būtų ištraukti iš suspausto lagamino.
Kokybiškas šilkas taip pat glamžosi – tai natūralaus pluošto savybė. Tačiau skirtumas yra tas, kaip audinys glamžosi ir kaip po to atsistato. Geras, tinkamai išaustas audinys išlaiko gyvybingumą ir plastiškumą. Prastesnis, retas audinys greičiau praranda tvarkingą paviršių, atrodo pavargęs ir ne taip gražiai krenta.
Tai ypač svarbu skarelei, nes jos paskirtis – judėti. Ji nuolat rišama, lankstoma, liečiasi prie kaklo, plaukų ar drabužių. Todėl tikroji audinio kokybė atsiskleidžia ne tada, kai skarelė idealiai išlyginta guli ant stalo, o tada, kai ją pradedame dėvėti.
Kiniškas šilkas – nuo masinės gamybos iki kokybiškų audinių
Kinija yra šilko lopšys. Būtent čia prieš tūkstančius metų prasidėjo šilko gamyba, o šiandien gaminamas nepaprastai platus šilko spektras – nuo ekonominės masinės produkcijos iki aukščiausios kokybės audinių. Geriausias būdas spręsti apie kokybę yra kaina. Kinai – sumanūs bei patyrę šilko pirkliai, puikiai išmanantys šilko kokybę ir gebantys nustatyti konkurencingą kainą. Antra vertus – kodėl jiems nepasinaudojus mažiau išprususių vartotojų neišmanymu?
Lietuvą pasiekia labai daug prastos kokybės kiniško šilko ir jo gaminių. Jie vilioja kartais neįtikėtinai maža kaina, po kuria, deja, slepiasi prasta kokybė. Juos vadina prabangiais vien tik dėl audinio sudėties, bet nieko nepasakant apie kokybę ir netgi kilmės šalį. Tačiau stebuklų nebūna. Geras, kokybiškas šilkas, nesvarbu iš kokios šalies, net ir šiais laikais kainuoja daug brangiau ir tiems, kas menkai nusimano apie šilko kokybę, renkantis audinį ir šilkinius gaminius, kaina gali tapti vienu iš patikimų kriterijų.
Kodėl AVENUEART skarelės brangesnės?
Tęsdami senąją Lietuvos tradiciją, šilko skareles gaminame Italijoje, Komo regione. Komo vardas tapo neatsiejamas nuo europietiškos šilko meistrystės. Čia per šimtmečius susiformavo ištisa specializuota tekstilės ekosistema – audimas, dažymas, marginimas, audinių dizainas ir galutinė apdaila.
Komo Šilko muziejus šiandien saugo šios tradicijos mašinas, dokumentus, istorinius audinių pavyzdžius ir darbo įrankius. Muziejuje galima atsekti visą kelią – nuo šilkverpio ir siūlo iki audinio marginimo bei galutinės mados kolekcijos. Komo tekstilės pramonė istoriškai naudojo ir iš Azijos, įskaitant Kiniją bei Japoniją, importuotą žaliavinį šilką.
Šilko pluošto kilmė ir audinio meistrystė yra dvi skirtingos kokybės istorijos dalys.
Komo reputacija susiformavo ne todėl, kad šilkverpiai egzistuoja tik Italijoje. Jos pagrindas – per kartas sukauptos žinios, kaip atrinkti žaliavą, paruošti siūlą, išausti tinkamų savybių audinį, jį nudažyti, išmarginti ir užbaigti taip, kad galutinis rezultatas atitiktų aukštos klasės tekstilei keliamus reikalavimus.
Komo šilkas – tai autentiška tekstilės kultūra, kuria pasitiki šilko ekspertai. Jis objektyviai negali būti pigus, nes yra aukščiausios kokybės.