Lietuvių tautiniame kostiume skarelė nuo seno užėmė ypatingą vietą. Ji buvo ne tik praktiškas galvos apdangalas, bet ir svarbi moters aprangos dalis, atspindėjusi to meto estetiką, rankdarbių tradicijas ir vietinius papročius.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas skarelės kraštams – juos puošė įvairūs raštai, nėriniai, kutai ir dekoratyviniai apvadai. Sekdami senųjų lietuviškų skarelių tradiciją sukūrėme ypatingus kraštus skarelėms su M. K. Čiurlionio paveikslais.
Nors iš pirmo žvilgsnio tai tik nedidelė audinio detalė, būtent skarelės pakraščiai dažnai suteikdavo jai savitumo ir puošnumo.
Geometriniai ornamentai – ritmas ir harmonija
Lietuvių liaudies tekstilėje plačiai paplitę geometriniai ornamentai. Audiniuose ir siuvinėjimuose buvo naudojami rombai, trikampiai, kvadratai, zigzagai, kryželiai bei pasikartojančios linijų kompozicijos. Būtent šių motyvų ieškojome savo sakrelėms, jų gausu Čiurlionio pavieklsuose.
Tokie motyvai ypač tinka audinio kraštams puošti, nes iš jų lengva kurti ritmiškas, pasikartojančias juostas. Geometrinis raštas subtiliai įrėmina skarelės dizainą, tampa ryškiu dekoratyviniu akcentu. Ornamentų grožis slypėjo jų paprastume, tvarkoje ir pasikartojime – savybėse, kurios ir šiandien vertinamos tekstilės dizaine.
Augaliniai motyvai – gamtos grožis skarelės pakraščiuose
Lietuvių liaudies puošyboje svarbią vietą užėmė ir augaliniai ornamentai. Gėlių žiedai, lapeliai, šakelės bei stilizuoti augalai puošė įvairius tekstilės dirbinius, tarp jų ir kai kurias skareles.
Augaliniai raštai galėjo būti išsiuvinėti, išausti arba atspausti ant audinio. Jie suteikdavo skarelei švelnumo, gyvumo ir dekoratyvumo. Tokie motyvai primena glaudų lietuvių tradicinės kultūros ryšį su gamta, jos metų laikais ir augalijos įvairove.
Nėriniai ir dekoratyviniai apvadai
Ne visos tradicinės skarelės buvo puošiamos margintais raštais. Kartais svarbiausia jų puošmena tapdavo pats kraštų apdirbimas.
Skarelių pakraščius galėjo puošti rankų darbo nėriniai, ažūrinės detalės, kutai ar dekoratyvinės juostelės. Ypač puošniai atrodė smulkūs nėrinių raštai, kuriuose kartojosi danteliai, kilpelės ir geometrinės formos. Tokie apvadai suteikdavo skarelei lengvumo ir iškilmingumo, o kartu liudijo rankdarbių meistriškumą.
Nuo tradicinio ornamento iki šiuolaikinės šilkinės skarelės
Šiandien skarelė jau nebėra vien tradicinis galvos apdangalas. Ji tapo elegantiška aprangos ar viso įvaizdžio detale, rišama pačiais įvairiausiais būdais ne tik ant kūno, drabužių, bet ir plaukų, galvos padangalų, rankinių.
Skarelės kraštas išlieka svarbi jos meninės kompozicijos dalis. Kaip ir tradicinėje tekstilėje, jis gali įrėminti pagrindinį vaizdą, suteikti jam ritmą, harmoniją ir išbaigtumą.
Ypatingą reikšmę tai įgauna šilkinėse skarelėse, kuriose vaizduojami M. K. Čiurlionio paveikslai. Čia skarelė tampa ne tik aksesuaru, bet ir savotiška meno kūrinio erdve, kurioje svarbi kiekviena detalė – nuo spalvų dermės iki kompoziciją užbaigiančio krašto.
Tradicinių lietuviškų skarelių puošybos principai primena, kad grožis dažnai slypi detalėse. O šiuolaikinė skarelė gali tęsti šį dėmesį tekstilės estetikai, kartu suteikdama jam naują, menišką išraišką.
Skarelės kraštas – tai daugiau nei audinio pabaiga. Tai subtili riba, kurioje susitinka ornamentas, meistrystė ir grožio pajautimas.